VU Kendo Klubas

———————————————————————-
Dėmesio !!!
Pirmoji treniruotė naujokams nukeliama. Kviečiame atvykti kovo 10 dieną. Atsiprašome už nepatogumus
———————————————————————-

VU kendo klube vėl renkama naujokų grupė ~ !!! . Nepamindami treadicijų ir noro plėsti klubo gretas, renkame naują grupę! Kviečiame visus besidominčius japonų kovos menais, ar tiesiog ieškančius aktyvios, azartiškos ir įdomios veiklos, į pavasario sezono Kendo treniruotes.

Nauja grupė startuos 2012 metų kovo 10 dieną. Visus planuojančius dalyvauti prašome užpildyti preliminarios registracijos formą – čia.

Šiuo metu klube vyksta 2 treniruotės per savaitę. Detalėsnė informacija skiltyje “Tvarkaraštis”.

Jei kyla klausimų peržiūrėkite “DUK” skiltį. Neradus atsakymų rašykite el. paštu.

Šiuo kvietimu siekiame plėsti kendo praktikuojančių asmenų ratą. Domėkitės, ateikite ir dalyvaukite !

—————————————

Papildoma informacija

—————————————

Užsiėmimų VU kendo klube mokesčiai:

Mėnesinis mokestis lankant 1 kartą per savitę – 30 LT

Mėnesinis mokestis lankant 2 kartus per savitę – 60 LT

Vienas užsiėmimas – 10 LT

Pirma treniruočių savaitė nemokama.

Visos surinktos lėšos yra panaudojamos tik klubo veiklos vykdymo ir plėtros tikslais.

Sveiki!!

Tinklapyje yra nauja skiltis – DUK.

Tikimės ji padės atsakyti į pagrindinius naujokams iškylančius klausimus.

————

Sausio mėnesio pabaigoje ir vasario pradžioje teko kiek pakeliauti ir pasidžiaugti kendo treniruotėmis svetur. Trumpai pasidalinsiu įspūdžiais.

Vokietijoje sudalyvavau trijose treniruotėse jungtiniame Kiolno-Bonos klube. Kiolno kendo klubas vadovaujamas Roland Niewerth 6 dan, Bonoje treniruotes veda  Monika Kramer 5 dan.

Pakliuvau tiesiai į keletą sunkesnių treniruočių (hardu training ). Išėjo tarsi savotiška mini kangeiko sesija sudaryta iš pavienių treniruočių.  Smagu tai, kad treniruočių metu vokiečių kalbos visai nereikėjo norint suprasti ką ir kaip reikia daryti .  Nors būta ir nesusipratimų. Per kakari geiko buvau motodachis ir supratau kad kakarite turi daryti 50 kirčių o ne 15-ka :}.  Treniruotėse dalyvaudavo 10-20 asmenų. Labai patiko darbo schema mažose grupėse, kai motoachi nuolat keičiasi. Būtinai reikės šią treniruotės organizavimo struktūra taikyti ir mūsų klube.

Po treniruotės Kiolne sekė smagus vakaras šalia treniruočių salės esančiame mažame alaus bare . Čia Kiolno kendokos lankosi nuo pat baro atidarymo, jau 15 metų . Kiolno klubo vadovas palinkėjo sėmkės ir perdavė  linkėjmus visiems Vilniaus kendokoms!

Briuselyje vyko EKF organizuojamas teisėjų seminaras, kurio metu dalinai vyko ir teisėjų atranka į Europos kendo čempionatą. Kodėl dalinai ? Todėl, kad dauguma teisėjų jau anksčiau geru teisėjavimo darbu buvo užsitikrinę dalyvavimą 2011 metų EKC.

Penktadienis – 3 valandos ji-geiko – mirtis .  Vos spėjau atvykti laiku į treniruotę. Čia buvo ir G. Rukas bei M. Sakalauskas.  Mano laimei niekas niekur neskubėjo , nes  pirmąją seminaro dieną dar ne visi suvažiavę ir treniruotė pusiau neoficiali, matomai vykdoma tik tam, kad atvykę svečiai nenuobodžiautų.

Kai prasidėjo – niekas tikrai nenuobodžiavo. Tokio aukšto lygio kendokų koncentrate nesu buvęs niekada gyvenime. Italai, vokiečiai, šveicarai, belgai, pagrinde tie, kurie kaip teisėjai dalyvaus savaitgalio seminare, o tai reiškia: ketvirti bei aukštesni danai. Ji-geiko sekė po ji-geiko, jėgų nebeliko, laikas tarsi sustojo. Atrodė, kad treniruotė nesibaigs niekada.. greičiau nusibaigsiu pats .  Salė buvo nedidelė, ir žmonių rotacija salėje laisva. Išėjome likus 20 min iki treniruotės pabaigos. Į Briuselyje išsinuomotą butuką grįžau vos gyvas. Atsigavau tik po didelio dubens makaronų salotų ir 4 puodukų arbatos. Tą vakarą galvoje sukosi tik ne itin optimistinės mintys.

Šeštadienis: Seminaras, I dalis.

Kėliausi 6:30, nes iki salės važiuoti 1val 20 min. Buvau laiku.  Seminaras prasidėjo nuotaikinga EKF prezidento kalba. Po įžanginės kalbos teisėjai suskirstyti į dvi grupes. Pirmojoje – patyrę teisėjai, čia matomai vyko ir teisėjų atranka 2011 EKC, antrojoje – teisėjai naujokai, čia buvo daugiau laiko skiriama aiškinimui, nuolat stabdomos kovos, analizuojamos teisėjų klaidos ir teisingai priimti sprendimai. Shiai trukmė – 1 minutė. Kovos trumpos, tad kovotojų buvo prašoma ne stovėti, bet atiduoti visą save, ir taip sukurti realias kovines situacijas teisėjų vertinimui. Šeštadienio ryte eilėje prie shiai-jo  krašto stovėdavo 5-7 kendokų eilė,  laukti tekdavo ~15-20 min.  Į dienos pabaigą nuobodžiaujantys teisėjai patys stodavo į kovotojų gretas,  eilės ilgėjo ir jau laukdavom 30 ar 50 minučių.

Šeštadienį apturėjau 12 shiai. 3 Laimėti, 3 pralaimėti, kiti lygiosiomis. Dienos pabaigoje – valanda ji-geiko. Dalyvių masė, todėl vel ilgos eilės prie sensejų. rezultate – per valandą, tik 2 ji-geiko.

Sekmadienis: Seminaras, II dalis.

Sekmadienį viskas vystėsi panašiai, tik nuo pat ryto eilės prie shiai-jo buvo labai ilgos. Per 3 valandas turėjau tik 3 ar 4 vienos minutės trukmės shiai :/. Po seminaro vėl sekė ji-geiko. Šį kartą atstovėjau košmariškai ilgą eilę prie hachi-dano ! Čia dariau kakari-geiko, smagu . Negaliu pasakyt kad būčiau patyręs kokį nušvitimą, tačiau galiu patikinti kad smagūs ir sunkūs kirčiai leidosi ant mano meno .

Seminaruose  didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į teisėjų kaip komandos darba. Teisėjai turi pasitikėti vieni kitais ir dirbti kartu, objektyviai vertinti situaciją. Buvo aiškinama kaip kartais spredžiamąjį balsą reikia palikti teisėjui kuris yra geriausioje pozicijoje matyti kirtį ir daug kitų įdomių teisėjavimo aspektų. Seminaras net ir kovotojams išėjo labiau teorinis.

Atestacijos vyko dviejose aikštelėse.

A: 6 – 7 danai.

B: 1 – 5 danai.

Kvalifikacinį kendo laipsnį keltis mėgino daugybę aukšto lygio kendokų. Suprantama, nes 3 Hachidan komisija Europoje pasitaiko vos kartą – du per metus. Šeštą daną mėgino išlaikyti net 49 kendokos, išsilaikė vos penki. Septintą daną laikė apie 11 žmonių, išlaikė du. Vienas iš išlaikiusių – Lietuvoje daugiau nie prieš metus svečiavęsis M. Salonen !

Vietoje fotoaparato neturėjau, tad rašydamas pasiskolinau keletą nuotraukų pasakojimo iliustracijoms iš Eurokendo FB puslapio. Tad daugiau nuotraukų rasite ten .

Sveiki visi ieškantys aktyvaus bei azartiško užsiėmimo !

VU kendo klubas renka naujokų grupę ir kviečia visus į japoniško fechtavimo (KENDO) užsiėmimus.

Naujokų grupei užsiėmimai bus ruošiami pagal programą, kuria sieksime padaryti šiuos užsiėmimus tikslingus, naudingus ir įdomus. Pradedantiesiems klube suteikiamas treniruotėms reikalingas inventorius.

Dėmesio, nauja grupė startuos 2011 metų vasario 8tą dieną

Jeigu norėtumėte patekti į šią naujai renkamą grupę  prašome pranešti apie tai el. paštu: kendo@kendo-vu.lt;

Pagrindinis šios akcijos tikslas – plėsti kendo besidominčių ir šią discipliną praktikuojančių žmonių ratą.

Kviečiame domėtis, ateiti ir dalyvauti !

—————————————

Papildoma informacija

—————————————

Užsiėmimų VU kendo klube mokesčiai:

Mėnesinis mokestis lankant 2 kartus per savaitę – 60 LT.

Mėnesinis mokestis lankant 1 kartą per savitę – 30 LT

Vienas užsiėmimas – 10 LT

Pirma treniruočių saveitė nemokama.

Visos surinktos lėšos yra panaudojamos tik klubo veiklos vykdymo ir plėtros tikslais. Klubo nariams siekiame sudaryti visas sąlygas domėtis ir tobulėti šioje disciplinoje.

Praeitą savaitgalį (2010-12-4) Kaune seminarą vedė jau kasmetinis ir visados labai laukiamas Lietuvoje svečias – J. Humm 7th dan Renshi.  Seminaras buvo gausus naujų ispūdžių, bei naudingų teorinių ir praktinių žinių.

Visi jaučiamės dėkingi Edgarui už šauniai suorganizuotą renginį, piuikiai parinktą vietą ir žinoma tą nuostabų restoraną kuriame leidome smagius vakarus po treniruočių.

Renginys išties labai visus įkvėpė . Net pradedame šiokias tokias reorganizacijas klube ir sieksime pritraukti į klubą daugiau žmonių !!!

Artėja dižiausias kasmetinis kendo renginys Lietuvoje – III Lietuvos kendo čempionatas. Kartu vyks ir seminaras bei atestacijos I Kyu laipsniui. Registracijos forma rasite čia.  Nepraleiskite progos sudalyvauti šiame renginyje ir įgauti naujos patirties.

Keletas nuotraukų iš praeitų metų renginio:

(nuotraukos bus keliamos pamažu)

Trečiadienis. Kelionė: Vilnius – Debrecenas

Į šių metų Europos kendo čempionatą vyko 11 Lietuvos kendokų. Info apie LT delegaciją rasite čia. Aštuoniese vykome iš Lietuvos nuomotu mikroautobusu, Gerardas ir Mindaugas skrido iš UK, Vladimiras traukiniais keliavo iš Weimaro Vokietijoje.

Vilniečiai ankstų trečiadienio rytą susirinkome Tauro kalno apačioje. Raminta kiek vėlavo (ji atvyko paskutinė) tad be kalbų su mamos paruoštu vaistų maišeliu ir termosu greit stryktelėjo į autobusiuką ir mes pajudėjome Kauno link. Buvo 15 minučių po šeštos. Autobusiukas važiavo visai smagiai ir netgi pradėjo man patikti, kartu pradėjo atlėgti per naktį susikaupęs pyktis. Naktį prieš kelionę neišėjo užmigti nes ne viskas vyko sklandžiai su transportą nuomojančia kompanija, pateikusia keletą siurprizų paskutinę minutę. Be perspėjimo buvo pakeistas mūsų mikrooautobusas. Vietoje “Opel Vivaro” gavome “Relault Traffic”, kuris ne tik turėjo ne tokį prakilnų pavadinimą bet dar buvo apibraižytais šonais ir be MP3 CD grotuvo !!

Po geros valandėles jau stovėjome Kaune, E.Indros Dojo kieme. Čia mūsų jau laukė trys kendokos: Edgaras, Aurelijus ir Eduardas, kurio pagalbos, matyt, prireikė išvažiuojantiems. Pasilabinom, sumetėm daiktus į prailgintą autobusiuko bagažinę, prijungėm Aurelijaus GPS’ą ir pro dojo kiemo vartelius išvažiavom į Kauno gatves. Dar trumpas sustojimas Maximoje (be lietuviško alaus į svečius juk negražu) ir nurūkom navigacijos nurodyta kryptimi.

Pirmas sustojimas jei neklystu buvo už Bielystok’o apie 12.00-13.00 val. Kiek pasimaloninę lietuvišku maistu, lenkiškais kava ir WC keliavome toliau.

Stojome dar du kartus: vienas sustojimas Lenkijoje netoli Rzeszow, kitas Slovakijoj Kosice mieste. Slovakijos kalnai visiems patiko, tik keliai vietomis buvo ne itin kokie tad važiuojančių buvo praminti “Gruzinų karo keliais” .Galiausiai apie 2 val. nakties atvykome į Debreceną kur įsiregistravę į viešbutį dar kiek paplepėjome ir griuvome miegoti.

Ketvirtadienis: Žvalgyba

Ketvirtadienio rytas buvo sunkokas. Pamiegojus vos keletą valandų prieš mus jau stovėjo G. Rukas ir entuziastingai ragino savanorius “pasirašyti” rytinei treniruotei. Susiviliojo tik Martynas, nes snaudė ko ne visos kelionės metu . Kiti miegojome iki dešimtos. Po trumpų pusryčių sėdome i mūsų autobusiuką (kuris buvo išties nepamainomas viso vizito Debrecene metu) ir nuvykome pasižiūrėti EKF oficialių asmenų Ji-Geiko, vykusio komandų apšilimui skirtoje salėje. Į EKF Ji-Geiko susirinko kur kas mažiau kendokų lyginant su 2008 m., kuomet treniruotę vedė trys Hanshi Hachi-dan’ai. Japonai iš IKF šį kartą nedalyvavo, tai, matyt, ir buvo pagrindinė menko lankomumo priežastis.

Vieni po treniruotės, kiti po kendo žvalgybos grįžome į viešbutį. Buvo maždaug pirma-antra valanda dienos. Negaišdami laiko susirinkome trumpam pasitarimui, kuriame buvo numatyta dienotvarkė:

Nuvežę LKA prezidentą į susirinkimą turėjome porą valandėlių kurios buvo išnaudotos pietums nes viešbutyje pietų komanda tą dieną negavo. Merginos labai apgailestavo kad nėra laiko pasisukioti po miestą. Deja, deja … bet visos kelionės metu neturėjome nei 3 laisvų valandų. Apie penktą buvome salėje, treniruotė vyko pagal scenarijų parengtą dar Lietuvoje J. Humm vizito metu. Visą treniruotę jautėm nuolatinį švedų rinktinės menedžerių žvilgčiojimą mūsų pusėn, jų komanda darė savo treniruotę netoliese. Į treniruotės pabaigą atvyko ir oficialių asmenų susirinkimuose dalyvavę lietuviai. Netrukus visi sėdėjome autobusiuke. G. Ruką mestelėjom į dar vieną oficialią EKC renginio dalį – EKF vakarienę. Tada pasukome atgal į viešbutį. Važiuodami sužinojome nelauktą naujieną: Vladimiras užstrigo Budapešte – stotyje netikėtai jam buvo pareikšta jog traukiniai iš Budapešto į Debreceną tą vakarą nebevažiuos. Daug nesvarstę nutarėm kolegą parsivežti. Aurelijus su Edgaru sėdo į gelbėtojų mikrobusą ir patraukė į Budapeštą. Buvo jau po 10 val. vakaro, o kelias ilgokas – apie 400 km. Norinčių važiuoti buvo ir daugiau, tačiau tokiomis akimirkomis svarbu suvokti pagrindinį visos kelionės tikslą, jausti atsakomybę ir komandos labui elgtis protingai. Patį irgi kažkas traukė važiuoti, tačiau bemiegės naktys į gerą neišėjo, o po vakarinės treniruotės vos laikiausi ant kojų.

Kolegos su Vladimiru grįžo apie trečią valandą ryto.

Penktadienis. Laukimas

Komandos 9.30 jau stovėjo išsirikiavusios prie šalių vėliavų ir klausė ilgų čempionato atidarymo kalbų. 22 EKC Helsinkyje visos kalbos buvo maloniai trumpos, čia, Vengrijoje, kalbos truko varginančiai ilgai… pasisakančių taip pat buvo nemažai. Nuo ilgo stovėjimo vietoje ėmė kiek skaudėti kojas, tad su džiaugsmu sutikę antrą “Kyotsuke, Rei “ grįžome į lietuvių dislokacijos bazę dalyviams skirtoje tribūnos dalyje.

Mindaugas su Raminta iš kart šuoliavo į apšilimo salę – reikėjo “apšildyti” mūsų rinktinės jaunimo atstovę, jai teks šiandieną kovoti. Paskui juos sekiau ir aš su Mindaugo fotoaparatu. Stebėjęs vakarykštę treniruotę G.Rukas uždraudė man treniruotis penktadienį. Ir gerai, nes tą rytą atrodė lyg vakar būčiau valgęs kokią mažų ežiukų sriubą (kažkaip žiauriai skamba nekaltų gyvunėlių atžvilgiu..), taip skaudėjo gerklę. Dar keletą dienų prieš kelionę buvau apsirgęs ir nors dėjau daug pastangų niekaip nesisekė išgyti. Grįžus po apšilimo Ramintai kokią valandėlę dar reikėjo laukti savo kovos. Laukimas buvo ir kitų LT delegacijos kovotojų draugas.

Galiausiai atėjo Ramintos eilė eiti į aikštelę. Jos pogrupyje buvo du jaunuoliai: belgas ir vengras, abu išties stiprūs priešininkai. Mūsų mergaitės kova buvo šauni ir panašėjo į karalaitės kovą su centrinės Europos godzilomis (tik vikriomis ir techniškomis). Daug kiai, stipri kamae ir platūs kirčiai iš Ramintos pusės vertė godzilas drebėti iš baimės.Vis tik pritrūko patirties, technikos ir pasitikėjimo savimi. Pralaimėtos abi kovos (deja nepamenu tikslaus rezultato), bet pralaimėtos gražiai. Kitais metais Ramintos laukia moterų varžybos, čia kovos pogrupiuose neretai būna kur kas lengvesnės.

Po lietuvaitės varžybų likusi komandos dalis susirinko savo kendo įrangą ir patraukė į apšilimui skirtą salę trumpai intensyviai treniruotei. Aš vėlgi pasekiau visus su fotoaparatu. Treniruotę pravedė Mindaugas. Vietoje planuotų 30 min. išėjo vienos valandos treniruotė. Svarbiausia, kad po šio intensyvaus apšilimo visi atrodė gerai nusiteikę. Vienas tik keistas įvykis nutiko. Mykolas Ji-Geiko įkarštyje susidūrė su Martynu ir griūdamas kiek nikstelėjo koją. Salėje pasigirdo neapsakomo skausmo persmelktas riksmas, o LT kendoka skausmo ar išgąsčio perkreiptu veidu raičiojosi ant grindų. Šis įvykis sutraukė visų tuo metu apšilinėjusių komandų dėmesį. Edgaras nubėgo kviesti medikų. Vos po poros minutėlių atskubėję medikai bei G. Rukas dar nepasiekę “įvykio” vietos stebėjo kaip “susižeidęs” kendoka jau brovėsi į lietuvių tęsiamą treniruotę. Viskas su Mykolu buvo gerai .

Toliau sekė pietūs – sausas vengrų parūpintas davinys. Tokį davinį gaudavome kiekvienos čempionato dienos rytą prie išėjimo iš viešbučio. Turinys – ne per geriausio skonio sumuštinukai, bet alkiui numalšinti jie neblogai tiko. Kažkaip visi valgė daug nemąstydami. Kitos komandos irgi kramtė tą patį.

Papietavę toliau stebėjome besitęsiančias jaunių, o vėliau ir moterų komandines varžybas. Čia rezultatai nustebino – jaunių varžybas tiek individualias, tiek komandines laimėjo rusai, rodę iš ties stiprų kendo. Moterų komandines laimėjo prancūzės vienu tašku įveikusios vokietes. Tos dienos varžybos ir apdovanojimai baigėsi rusų ir prancūzų fanfaromis.

Po visko sekė 45 minučių Ji-geiko varžybų dalyviams ir organizatoriams. Ji-Geiko sudalyvavau ir aš su nuostata nepersistengti. Visi daugiau žvalgėsi prieš rytojaus varžybas ir dirbo atsipalaidavę. Gerardas su IKF japonais sėdėjo tribūnos viršuje ir stebėjo apačioje verdančią mėlyną masę. Pačiam teko padirbėti su serbu, Pietų Afrikos atstovu, lenku, dviem latviais ir graiku. Kendokos su kuriais dirbau mane tikriausiai palaikė keistu padaru – tą kart mano kendo buvo beveik be kiai, taupiau balsą rytdienai. Apibendrinus 45 minutės prabėgo smagiai. Karštas dušas atpalaidavo, dienos pabaigoje jaučiausi visai gerai. Viešbutyje dar trumpai susirinkome apsitvarkyti įrangos, pasikalbėti apie galimus varžybų niuansus bei trumpai aptarti komandos taktikos. Miegoti nuėjome po dvyliktos.

Šeštadienis: Komandinės kovos

Rytas. Miego kiek trūko, tad keltis buvo sunkoka. Už sienos, kur gyveno kolegos, girdėjosi rytiniai juokai. Pats irgi jaučiausi ne taip blogai. Svarbiausia kad beveik nebeskaudėjo gerklės, tik balsas dar nebuvo atsigavęs. Susikrovę įrangą ir papusryčiavę viešbutuke patraukėme į EKC renginio vietą. Atvykome apie aštuntą, iškart praėjome shinajų patikrą ir nuskubėjome daryti apšilimo. Tą kartą treniruotę-apšilimą vedžiau aš. Vėlgi, viskas vyko pagal iš anksto numatytą scenarijų. Po 40 minučių darbo patraukėme į pagrindinę salę kur reikėjo sudalyvauti atidarymo ceremonijoje. 9.15 Komandos stovėjo gražiai išsirikiavusios, laimei kalbų šį kart nebuvo daug. Mūsų pogrupis Shiai-Jo “D” buvo antras. Patekome į vienintelį pogrupį kuriame buvo keturios komandos (Suomijos, Švedijos, Maltos ir Lietuvos), visuose kituose buvo po tris. Iš kiekvieno pogrupio į tolimesnį etapą patenka dvi komandos.

Pirma kova pogrupyje: Malta – Lietuva

Maltiečių komandoje buvo ne penki o trys. Nors komanda ir nedidelė bet G Rukas perspėjo nenuvertinti priešininkų. Maltoje neretai vyksta gausiai lankomi seminarai, kuriuos veda gerai žinomi japonai, o ir trenerė Maltos buvo japonė K. Matsuda (6 Dan Kendo).

Trys Maltos kovotojai stovėjo centre, tai reiškė kad jie pasirinko praleisti pirmą ir penktą Lietuvos kovotojus. Taigi, aš ir Mykolas “laimėjome” be kovos.Antras komandos eilėje stovėjo Martynas. Jo kova su Maltos atstovu buvo rami ir užtikrinta. Du Kote per trejetą minučių Martyno sąskaitoje garantavo lietuviams pergalę komandinėje įskaitoje. Mindaugo pasirodymas buvo “blitz” tipo – du Men kirčiai ko ne per pusę minutės. Ketvirtas – Vladimiras, jam teko stipriausias priešininkas tad ir kovoti sekėsi sunkiau. Po įnirtingos bei įtemptos kovos Lietuvis pralaimėjo 2:0. Kiek per daug įsijaučiau stebėdamas veiksmą aikštelėje, kad visai pamiršau jog ir pačiam teks joje pasirodyti nors ir neturiu priešininko. Paragintas gretimai sėdėjusio Mindaugo greitai dėjausi Men’ą, vis tik teisėjamas teko lukterti pusę minutėlės kol pasirodžiau aikštelėje , dėl ko įspėjimą gavo komandos menedžeris E.Indra.

Po mūsų aikštelėje pasirodė suomiai ir visiškai sutrypė švedus. Kiek teko girdėti suomiai intensyviai ruošėsi šiam čempionatui, lankėsi daugelyje turnyrų, vykusių pastaruosius metus, ir net turėjo spec. pasirengimą kovai su švedais (analizavo švedų kovas ir pan.).

Iš karto po švedų prieš suomius stojome mes. Aikštelėje daug jaudulio ir adrenalino, menkai tepamenu detales. Visi lietuviai pralaimėjo. Kovojau paskutinis, priešininkas buvo aršus ir fiziškai stiprus. Nemažai laiko praleista artimoje distancijoje, čia buvo keletas naujų potyrių – suomis naudojo gan įdomų metodą išmušti shinajų. Vieną kartą jam tai atlikti pavyko. Galiausiai turbūt neatlaikiau priešininko spaudimo, prigavo du kartus kai traukiausi atgal. Pralaimėjau dviem Men kirčiais.

Kita kova: Švedija – Malta, baigėsi gana greit. Po to sekė lietuvių – švedų susitikimas. Mykolas kovojo primas. Pirmos kovos viduryje rezultatas buvo 1:1 ir vertė smarkiai jaudintis tiek vienos tiek kitos komandos atstovus. Galiausiai Mykolas išplėšė pergalę gražiu Do kirčiu. Tai buvo geras padrąsinimas visai komandai. Deja toliau sekėsi ne itin kaip. Martynas ir Mindaugas pralaimėjo. Vladimiras po įnirtingos kovos taip pat. Mano kova jau nieko nebelėmė, tačiau apie rezultatą stengiausi negalvoti. Priešininkas vėl gi pasitaikė gana fiziškas (tik ne toks isteriškas kaip suomis). Nuolatinis stumdymasis bei mėginimas išmušti šinajų ėmė kiek nusibosti. Pradėjau atsakyti fiziniu kendo ir valio – kovoti darėsi vis lengviau, matyt tokia taktika visai veikė. Savo kovą vis tik pralaimėjau 1:0.

Paralaimėję dvi kovas komandinėje įskaitoje iš pogrupio išeiti nebeturėjome vilčių. Gaila, nes manau kad galėjome įveikti švedus. Reikėjo kiek labiau išnaudoti taktines galimybes, pakeisti komandos narių eiliškumą kovojant su švedais. Kelios pertvarkos galėjo atnešti teigiamų rezultatų. Trys pergalės prieš švedus buvo įmanomas dalykas
Apibendrindamas lietuvių pasirodymą galiu atvirai pasakyti kad komanda kol kas nelabai tiki savo jėgomis. Neretam kyla abejonės savo galimybėmis tokiame turnyre, kai aplink vien aukšto lygio kendo. Kartais pritrūksta ir įžūlaus-fizinio kendo.Taip pat per mažai naudojame gynybos elementų. Kelios taktinės gudrybės gal ir būtų padėjusios išeiti iš pogrupio, bet toliau tikriausiai ne. Vis tik svarbiausia kad lietuviai rodė gražų ir teisingą kendo, tai, manau, ir buvo nors ir nedidelė bet mūsų pergalė.

Bendras čempionato lygis buvo kur kas aukštesnis nei 2008 m. Komandos labai sustiprėjusios, matyti kad daugelis intensyviai ruošėsi šiam turnyrui. Finale kovojo prancūzai su italais. Prancūzai viso turnyro metu demonstravo pavyzdinį kendo – greitą ir technišką, italai – kiek labiau fizinį ir su “fintais”. Labai smagu kad laimėjo prancūzai. Už ilgalaikį dominavimą Europos kendo viršūnėje daug kas ima jų nemėegti, tačiau be reikalo. Nes prancūzų kendo – jaunimo, moterų ir vyrų neabejotinai buvo pavyzdinis šiame čempionate.

Po apdovanojimų sekė dar vienas Ji-Geiko renginio dalyviams. Vakarykščiame priešininkų nesirinkau ir eidavau “pasijigeikint” su visais kas tik kvietė, bet šį kartą nusprendžiau susirinkt grietinėlę net jei tai ir kainuos kelias minutes laukimo. Padirbėjau su suomiu M. Frey’jum, britu A. Fisher’iu, japonu (Šveicarijos rinktinės treneriu), viena panele iš Austrijos bei smagiu dėdule iš Šveicarijos. Ji-geiko medžioklė nusisekė tad po Mokuso laimingas patraukiau į persirengimo kambarį.

Viešbutyje vakarienė ir poilsis.

Sekmadienis: Individualios varžybos

Kėlėmės pusvalandžiu anksčiau nei vakar. Salėje buvome kiek prieš aštuntą. Po šinajų patikros keturiese (aš, Martynas ir Kristina ir Vika) patraukėme daryti apšilimo, kurio tikslas buvo įvesti mūsų merginas į kovos ritmą. Pasišokinėjimo-prasitampymo metu kažkur dingo balsas, paprašiau Martyno skaičiuoti vietoje manęs. Po visai vykusio (ar bent sąnarius neblogai pramankštinusio) apšilimo patraukėme atgal į pagrindinę salę.

Moterų varžybų atidarymo metu tylos minute paminėta Lenkijos tragedija.

9.15 Prasidėjo moterų individualios varžybos. Vaizdas buvo malonus – po salę dailiai skraidžiojo daug pypsinčų ir Shinajais mosuojančių padarėlių. Čaižius kiai galutinai prabudino tiek žiūrovus tiek prie stalų sėdėjusius kostiumuotus EKF dėdules.

Mūsų merginos dar tik ruošėsi kovoms. Viktorija buvo trečiame, o Kristina – šeštame pogrupyje pagal eiliškumą savo Shiai-Jo. Laukdami Kristinos eilės kautis iš tolo stebėjome Vikos kovą. Bijau suklysti bet rodos viskas buvo taip: du Men kirčiai nepaliko vilčių Airijos atstovei. Vienas Men kirtis kovoje su norvege suteikė neblogus šansus išeiti toliau, nors kova ir pralaimėta 2:1. Po visų kovų pogrupyje buvo skaičiuojami taškai: lietuvė ir norvegė turėjo vienodą taškų kraitį, o tai reikškė IPPON-SHOBU! Vika susikaupė, matyt jautė kad tai jos šansas. Po neilgos kovos švystelėjo teisėjų vėliavėlės ir pasigirdo sodrus “Men-Ari”, o tribūnose pasipylė lietuvių ovacijos .

Beveik tuo pat metu prasidėjo Kristinos kova. Pirmoji priešininkė buvo tikrai stipri Vengrijos atstovė ir mūsų lietuvaitei nepavyko jai prilygti. Rezultatas 2:0. Antroji priešininkė buvo iš Airijos, čia pasiektos lygiosios 0:0. Leidosi daug lietuvaitės tikslių kirčių tiek Men, tiek Kote, o reakcija iš vis pavydėtina, tačiau kirtyje vis pritūkdavo užtikrintumo.  Keletą kartų trūktelėjusios teisėjų vėliavėlės taip ir nepakilo.

Vos tik baigėsi lietuvaičių kovos pogrupiuose patikėjome Viką komandos menedžeriui o patys patraukėm daryti apšilimo. Po valandėlės grįžome šilti . Čia sužinojome apie Vikos pralaimėjimą vengrei atkrintamosiose kovose ir dar spėjome pamatyti merginų finalą, kuriame kovojo dvi vokietės. Po šio iš karto sekė vyrų rikiuotė (individualių varžybų atidarymas). Atstovėję keletą angliškų kalbų, kurios mūsų nelaimei dar visada būdavo verčiamos į vengrų kalbą pasklidome po visą salę. Lietuviai kovojo A,B,C,D Shiai-Jo, o kovos vyko beveik vienu metu.

Mano pogrupio (nr. 4) kovos vykos A aikštelėje. Lengvai apšilinėjau nuo pat varžybų pradžios, kai užrašas “pool 4” kabėjo kitoje lentos pusėje aš jau trypčiojau užsidėjęs šalmą. Šalia manęs stovėjo Aurelijus su atsarginiais Shinajais, dar persimetėme pora žodžių kaip sinchronizuotai atlikti visus formalumus ir atsistojome greta aikštelės laukdami kol baigsis paskutinė prieš tai buvusio pogrupio kova. “Pam param” – lenta apsukama, dar pora žingsnių ir aš jau prie aikštelės krašto, priešais kokių 2 m bulgaras. “Hajime” nuaidėjo mano šalme. Priešininkas buvo stipresnis nei tikėjausi iš pradžių ir pirmas prigavo mane su de-kote. Po kurio laiko man pavyko atsigriebti pusėtinu kote-men. Čia laikas baigėsi, rezultatas 1:1. Toliau – bulagaro ir lenko kova, kuri baigėsi stebėtinai greit rezultatu 2:0 bulgaro naudai. Norint išsaugoti viltis keliauti toliau reikėjo laimėti dviem taškais prieš Bosak’ą (Lenkija). Deja deja .. nors pirmam pavyko padaryti de-kote, bet teisėjams jis neįtiko. Vėliau lenkas labiau saugojosi, taip ir nepavyko pelnyti taškų. Užtat pats gavau du Men kirčius . Kova baigėsi lenko pergale 2:0, 0 iš pogrupio tolyn keliavo bulgaras.

Kiti lietuviai taip pat neišėjo iš savo pogrupių, pritrūkta patirties ir veržlumo. Taipogi susidaro įspūdis jog teisėjams daro įtaką ir kovotojų autoritetas. Matyt teisėjai irgi jaučia savotišką autoritetingų kovotojų “Seme” bei lengviau šiems skiria taškus. Čia gauname nemenką užduotį – reikia įtikinti Europą kad mūsų kendo yra teisingas ir stiprus. Jei sukursime tokį įvaizdį, ateityje lietuvaičiams bus kur kas lengviau siekti gerų rezultatų varžybose.

Finale kovojo italas su suomiu. Po keistoko teisėjų sprendimo laimėjo italas. Na bet tai nėra diskutuotini dalykai, varžybos yra varžybos ir jei neįtikinai – pats kaltas. Paraginti G. Ruko užsidėjome tare ir nuskubėjom į uždarymo ceremoniją. Čia prizininkams buvo išdalintos katanos, su kuriomis japonai šeštadienį prieš komandų finalą darė katas. Aidėjo daug plojimų, mirgėjo fotoaparatų blykstės. R. Lehman’as (vienas iš finalo teisėjų), priėjo ir šypsodamasis kažką pasakojo finalininkui iš Suomijos, bei paprašė gretimai stovėjusių kad padarytų judviejų bendrą nuotrauką. Gal teisėjas buvo kiek susimėtęs dėl savo sprendimo. Lietuviai paraginti G. Ruko taip pat įsiamžino su finalininkais bei komandomis su kuriomis kovojo.

Dienos išbandymai dar nesibaigė – penki lietuviai po pusvalandžio jau sėdėjo “Seiza” pozicijoje ir laukė savo eilės shodanų krikšto ceremonijoje. Ne su visais buvo aišku ir paprasta – kas išlaikys, o kas ne buvo dilema. Neteko jaudintis tik dėl Aurelijaus, kurio laikysena tiesiog spinduliavo energija ir o kirčiai nepaliko abejingų ne tik prie teisėjų stalelio bet ir visoje atestacijas stebėjusių žmonių auditorijoje. Galiausiai paaiškėjo kad išlaikė visi. Penki lietuvos shodanai, registruoti EKF – didelis pasiekimas.

Sayonara buvo smagi. Daug skanaus maisto ir nemokamų gėrimų (nemokamų aišku sąlyginai, nes už viską teko susimokėti dar iki atvykimo į Debreceną). Šokiai pokiai vystėsi linksmai kol čempionai nenusiaubė scenos (prie jų žinoma prisidėjo ir Mykolas). Lietuvių merginas pasigavo P. Young’as, Eurokendo savininkas, ir prižadėjo kad nufotografuos jas su čempionato favoritais. Tačiau iš tiesų jam turbūt tereikėjo preteksto nusifotografuoti su favoritais pačiam . Ilgai neužsibuvę, kitaip sakant – išėję kol dar linksma, patraukėme į viešbutį. Rytoj anksti keltis, nes laukia ilgas kelias namo.

Pirmadienis. Kelionė: Debrecenas – Vilnius

Kėlėmės apie šeštą. Vladimiro kambaryje jau nebuvo, jis iškeliavo valanda anksčiau. Papusryčiavę ir atsisveikinę su LKA prezidentu sumetėm daiktus bagažinėn ir išvažiavom. Stabtelėjom “Tesco” supermarkete – visi norėjo ką nors vengriško parvežti į namus. Už likusius Forintus prisipylėme kuro ir tvirtai uždarę autobusiuko duris pasukome į Lietuvą.

Kelionėje atgal kiek nuvylė mūsų transportas – prietaisų skydelyje užsidegė serviso lemputė, dingo trauka, tad ilgai vilkdavomės paskui kokį sunkvežimį kol gaudavome progą aplenkti. Stojome kas šešias valandas kaip ir kelionėje į priekį. Beveik visas busiko galas miegojo nuo ryto iki vėlyvos nakties, kuomet pasiekėme namus. Pats keletą kartų prigavau save kad pradedu snausti prie vairo, tačiau pora avaringesnių situacijų bei “London Electricity Essential Mix” skambesys iš kolonėlių padėjo atsibusti ir susikaupti. Kaune buvome apie pirmą, gal pusę antros. Galiausiai dar kiek padirbėjęs taksistu Vilniuje grįžau į namus.

Dabar, po čempionato, galvoje daugybė minčių. Atrodo kad po kendo atostogų reikia dar vienų atostogų kad viską sudėlioti į lentynas galvoje. Tikiuosi tai pavyks greitu metu padaryti ir grįšime prie kasdienio darbo, bet kitokio negu iki šiol.

Kovo 12 – 14 dienomis įvyko kendo seminaras, kurį vedė Lietuvos Kendo Asociacijos vyr. treneris Jeffrey Humm (7th dan, Renshi). Mokytojas J.Humm išbandęs ne vieną japonų kovos menų šaką. Tai Judo, Aikido, Iaido, Kyudo ir, žinoma, Kendo, kurio subtilybėmis jis ir dalinosi trijų dienų įtemptų treniruočių metu.

Penktadienį – bazės kartojimas

Užsiėmimai vyko Vilniaus kolegijos bei Vivulskio pradinės mokyklos salėse. Penktadienio treniruotė buvo skirta bazės aptarimui. Mokytojas didelį dėmesį skyrė taisyklingam šinajaus laikymui. „Nepamirškite, ranka natūraliai turi būti šiek tiek sulenkta“, – kartojo jis. Gilintasi į judėjimą bei kojų darbą.

Dalis patarimų buvo skirta specialiai merginoms, kurios fiziologiškai skiriasi nuo vyrų ir turi vengti dažniau pasitaikančių specifinių klaidų.

Žinoma, stovėsenos klaidos nėra būdingos vien merginoms – visi susirinkę stengėsi kuo tiksliau atkartoti autoritetingo mokytojo judesius. Užsiėmimo pabaigoje J. Humm užsiminė, jog svarbu turėti savo kendo dienoraštį, kuriame nugultų svarbiausi panašiuose seminaruose ar net treniruotėse išgirsti patarimai ir pastabos. Tie, kas penktadienį drebėjo dėl didelės fizinės apkrovos, galėjo lengviau atsidusti – pirmoji diena buvo skirta pagrindinių kendo žingsnelių pakartojimui ir įtvirtinimui. Treniruotė užbaigta visų susirinkusiųjų įamžinimu nuotraukoje.

Šeštadienis – menki juokai

Šeštadienio bei sekmadienio rytai buvo skirti Lietuvos kendo rinktinei, besiruošiančiai balandžio mėnesį vyksiančiam Europos kendo čempionatui. Po nacionalinės kendo rinktinės treniruočių vyko bendra kendo praktika. Savaitgalio dienos buvo pažymėtos daugiau fizinių jėgų reikalaujančiais pratimais. Dėmesys buvo kreipiamas į taisyklingą distanciją, atakos momento atradimą. Negailėta patarimų ir kiai tobulinimui, kuris turi nemažą reikšmę sudarant pirmąjį įspūdį priešininkui. Bėgant metams, teigė J. Humm, kiekvienas įvaldo individualų ir jo asmenybę išreiškiantį kiai.

Plačiau susipažinome ir su katomis

Sekmadienio desertas – darbas su bokenais – katos. Apsuptas smalsių akių iškalbingas mokytojas pirmiausia pasakojo kiekvienos katos filosofinę reikšmę, besislepiančią už teatralizuotų kirčių. Kadangi 2002 – aisiais metais įvyko keletas formų pakeitimų, sensėjus vaizdžiai pademonstravo ir senąsias, ir kiek pakoreguotas formas. Kiekvienos katos apibūdinimą lydėjo šmaikščios istorijos, kurios mokymosi procesą pavertė išties įdomiu ir suprantamu.

Ir pabaigai…

Seminaro pabaigoje J. Humm negailėjo pagyrimų susirinkusiems, tačiau prigrasė ir neišpuikti – kiekvienas dar turime daug ką tobulinti. Tik kasdienis darbas, mažų užduočių išsikėlimas treniruotės pradžioje ir nepasidavimas ves prie geriau išpildytų kendo technikų.

Kiekvieną seminaro dieną salėje trypčiojo apie 25 žmones – tai VU kendo klubo, „Trijėgos“ bei Aiki Shuren Dojo atstovai. Artimiausias susitikimas su ilgametę praktiką turinčiu Jeff’u įvyks 23 – ojo Europos kendo čempionato Vengrijoje metu.

Vu Kendo Klubas atostogauja iki 2010 sausio 2-os dienos.